Į Iraną keliaujame jau antri metai iš eilės, ir visiškai neplanuotai, tokiu pat metų laiku. Norėjosi atvykti truputelį anksčiau, kovo pabaigoje, kuomet šalis pasipuošia besiskleidžiančių gėlių žiedais ir pakvimpa jų neapsakomu aromatu, o žmonės apsirėdę naujais apdarais švenčia vieną didžiausių ir svarbiausių švenčių – Naujuosius Metus.
Dėja svajonės įgyvendinti nepavyko, tačiau manau į vyro gimtinę sugryšime dar ne kartą, todėl neprarandu vilties, kad kažkuriais metais vistik nuvyksime laiku.
Šį kartą džiaugiamės suspėję apsilankyti dar prieš didžiuosius karščius ir galėdami šalyje praleisti net šešias savaites! Tiek laiko turėtų užtekti ir pasibuvimui su artimaisiais ir didesniam šalies pažinimui. Bet apie viską nuo pradžių...
Į Birminghamo oro uostą atvykstame gerokai per anksti. Priduodame lagaminus. Kadangi galimas svoris dviems žmonėms net 60 kilogramų jokios įtampos nejaučiame (skirtingai nei skrendant Ryanair'u į Lietuvą) :)
Pasivaikščioję po parduotuves ir taip "pratempę" laiką sulaukiame sodinimo į lėktuvą. Be jokių nesklandumų pakylame į orą ir nekantraudami laukiame pietų. Maistas Turkijos avialinijų dar nė karto nenuvylė. Skaniai papietavę ekranuose susirandame norimus filmus ir atsilošę įsitraukiame į veiksmą. Ilgai netrukus jau leidžiamės Istambulo oro uoste. Čia belaukdami sekančio skrydžio į Širazą fotografuojame kylancius ir besileidžiančius lėktuvus bei įdomesnius žmones :)
Dėja svajonės įgyvendinti nepavyko, tačiau manau į vyro gimtinę sugryšime dar ne kartą, todėl neprarandu vilties, kad kažkuriais metais vistik nuvyksime laiku.
Šį kartą džiaugiamės suspėję apsilankyti dar prieš didžiuosius karščius ir galėdami šalyje praleisti net šešias savaites! Tiek laiko turėtų užtekti ir pasibuvimui su artimaisiais ir didesniam šalies pažinimui. Bet apie viską nuo pradžių...
Į Birminghamo oro uostą atvykstame gerokai per anksti. Priduodame lagaminus. Kadangi galimas svoris dviems žmonėms net 60 kilogramų jokios įtampos nejaučiame (skirtingai nei skrendant Ryanair'u į Lietuvą) :)
Pasivaikščioję po parduotuves ir taip "pratempę" laiką sulaukiame sodinimo į lėktuvą. Be jokių nesklandumų pakylame į orą ir nekantraudami laukiame pietų. Maistas Turkijos avialinijų dar nė karto nenuvylė. Skaniai papietavę ekranuose susirandame norimus filmus ir atsilošę įsitraukiame į veiksmą. Ilgai netrukus jau leidžiamės Istambulo oro uoste. Čia belaukdami sekančio skrydžio į Širazą fotografuojame kylancius ir besileidžiančius lėktuvus bei įdomesnius žmones :)
Pralaukę antro skrydžio beveik keturias valandas ir spėję išalkti, su džiaugsmu lipame į sekantį lėktuvą. Kadangi laikas vėlus, vos pakilus stiuardesės išdalina meniu ir skuba tiekti maistą. Keturios valandos skrydžio ir jau leidžiamės mažame Širazo oro uoste, 2:30 vietos laiku. Prieš paliekant lėktuvą moterys (visos be išimties) galvas apgaubia skarelėmis.
Kadangi mano viza išduodama tik atvykus, stabtelime vizų išdavimo poskiryje ir jau po pusvalandžio be jokių nesklandumų paliekame oro uostą ir žingsniuojame sausa Irano žeme.
Nors ir prašėme artimųjų visiems į oro uostą nevažiuoti, kvaila buvo tikėtis, kad jie mūsų paklausys. Čia juk Iranas! Sugužėjo visi. Tėvai, brolis, seserys, sūnėnai.. Ir nesvarbu, kad vėlus metas...Čia viskas kitaip... Šeima svarbiau už miegą...
Širaze nusprendžiame pabūti savaitę. Skanaujame Mamos gaminamus gardžius patiekalus (aš žinoma stebiu jų gaminimo eigą ir viską užsirašau knygelėn), aplankome močiutes, tetas...
Taip pat užsukame į centrinį turgų, apsilankome vienoje iš žymiausių Širazo mečečių ir nuvykstame prie neapsakomo grožio druskos ežero, esančio apie 27 kilometrai nuo Širazo miesto.
Sunku buvo ir patikėti, kad ežero spalva ryškiai rožinė! Tačiau taip buvo ne visuomet. Dar pernai šis ežeras buvo mėlynas, bet visai netikėtai jo dugne pradėjus augti keistam augalui vandens spalva pasikeitė.
Kadangi mano viza išduodama tik atvykus, stabtelime vizų išdavimo poskiryje ir jau po pusvalandžio be jokių nesklandumų paliekame oro uostą ir žingsniuojame sausa Irano žeme.
Nors ir prašėme artimųjų visiems į oro uostą nevažiuoti, kvaila buvo tikėtis, kad jie mūsų paklausys. Čia juk Iranas! Sugužėjo visi. Tėvai, brolis, seserys, sūnėnai.. Ir nesvarbu, kad vėlus metas...Čia viskas kitaip... Šeima svarbiau už miegą...
Širaze nusprendžiame pabūti savaitę. Skanaujame Mamos gaminamus gardžius patiekalus (aš žinoma stebiu jų gaminimo eigą ir viską užsirašau knygelėn), aplankome močiutes, tetas...
Taip pat užsukame į centrinį turgų, apsilankome vienoje iš žymiausių Širazo mečečių ir nuvykstame prie neapsakomo grožio druskos ežero, esančio apie 27 kilometrai nuo Širazo miesto.
Sunku buvo ir patikėti, kad ežero spalva ryškiai rožinė! Tačiau taip buvo ne visuomet. Dar pernai šis ežeras buvo mėlynas, bet visai netikėtai jo dugne pradėjus augti keistam augalui vandens spalva pasikeitė.
Taigi, praleidę savaitėlę laiko su šeimos nariais ir išstudijavę žemėlapį, sukrauname mantą į brolio automobilį ir ilgokai atsisveikinėjame su tėvais.
Mama mus išlydi tradiciškai. Ant padėklo padeda koraną ir dubenelį su vandeniu ir keliais vaismedžio lapeliais. Laikydama šį padėklą aukštai virš galvų liepia pralysti pirmyn ir atgal tris kartus. Darius linkęs galvoti, kad tai tik nereikšmingas prietaras, tačiau Mamai tai svarbu, todėl darome kaip liepta. Apsikeitę atsisveikinimo žodžiais dar kokius penkis kartus, visi trys (Dariaus brolis Hamed keliauja kartu) sėdame į automobilį ir iš lėto, vis dar mojuodami, pajudame. Tikslas – istorinis miestas Jazdas.
Pusiaukelėje stabtelime nedideliame miestelyje Arbaku. Čia aplankome medį, kuris skaičiuoja jau apie keturis tūkstančius metų.
Toliau per miesteli judame pamažu, stebiu žmones. Beveik visos moterys apsigaubę juodomis skraistėmis nuo galvos iki kojų. Skirtingai nei Širazo mieste, kur dauguma jaunų merginų vaikšto vos pridengę galvas ryškiaspalvėmis skaromis.
Miestelio centre papuolame į automobilių spūstį, tačiau nudžiungame išvydę, kad pravažiuojantiesiems nemokamai dalinamas limonadas. Begaliniame karštyje tai tikra atgaiva.
Irane tokia labdaringa veikla labai populiari, vykdoma dažniausiai prieš ramadaną. Kartais tai būna šeimų padėka Dievui už artimojo išgelbėjimą ar pačio žmogaus pagijimą po sunkios ligos ar traumos.
Kelias iki Jazdo ilgas. Beveik 500 kilometrų. Važiuojame greitkeliu vedančiu per dykumą. Stebime tolumoje besiganančių kupranugarių bandas ir grožimės besileidžiančia saule.
Istorinį miestą pasiekiame jau visiškoje tamsoje, tačiau tai nesukliudo pamatyti pasikeitusią architektūrą ir pajusti miesto dvasią.
Kadangi atvykstame be galo išalkę, prieš ieškodami vietos nakvynei, stabtelime miesto centrinėje gatvėje ir nusiperkame tradicinių Iranietiškų sumuštinių. Pasisotinę pradedame dairytis kur apsistoti. Apvažiavus keletą siaurų gatvelių, vienoje iš jų Hamed pastebi nedidelę motelio iškabą.
Jau vien dėl kalbos barjero nebuvimo, šioje šalyje mums keliauti žymiai lengviau ir pigiau.
Motelyje mūsų niekas ilgai negaišina. Susimokame 34 litus už du kambarius ir raktai jau mūsų rankose.
Hamed be galo jaudinasi, kad kambariai be patogumų ir vis klausineja manęs ar tikrai man bus gerai, siūlydamas paieškoti geresnio viešbučio. Tačiau skųstis tikrai nėra kuo. Kambariai švarūs, iškloti kilimais. Oro kondicionierius veikia ir šilto vandens yra. Šiuo metu mums nieko daugiau ir nereikia. Netgi lovos nebuvimas visiškai nesugadina nuotaikos.
Pabundame be galo žvalūs ir pilni energijos. Tai tik parodo kokie išvargę atvykome. Kol aš supakuoju mantą, vyrai išskuba parnešti pusryčius. Šviežiai kepta duona, sūris ir puodelis arbatos( mano atveju kavos), tokie pusryčiai mus lydi visą kelionę. Tiesa sakant ne tik pusryčiai, tokį maistą mielai rinkomės ir vakarienei :)
Jazdas - tai 3000 metų senumo miestas su ypatinga architektūra. Beveik visi statiniai pastatyti iš plaušamolio ir dauguma jų išlikę iki šių dienų. Šis miestas taipogi senosios Persų religijos - zoroastrizmo centras.
Atvykstame prie tylos bokštų. Teritorija aptverta, tačiau sargybos būdelė prie vartų tuščia. Paaugliai netrukdomi po teritoriją važinėja mopedais. Keistoka buvo matyti, kad toks šalies paveldas visiškai nesaugomas.
Kas gi tie tylos bokštai? Tai vieta įkurta ant kalno viršūnės, kurioje buvo laidojami numirėliai. Kadangi daug žmonių mirdavo nuo užkrečiamų ligų, kūnas turėdavo būti visiškai sunaikinamas. Taigi numirėliai būdavo užnešami į tylos bokšto viršūnę ir paliekami maitėdoms sulesti. Po keletos dienų, laidojimo atstovai grįždavo į kalno viršūnę, surinkdavo kaulus ir sumetę į viduryje padarytą duobę užpildavo specialiu skysčiu ir uždegdavo. Maitėdos kaip bebūtų keista ligų neišnešioja. Jų organizmas visą blogį tiesiog sunaikina.
Istorinės Jazdo gatvelės ir penkiolikto amžiaus statiniai, kuriuose dabar įsikūrusios jaukios suvenyrų parduotuvėlės.
Tokiomis gatvelėmis bevaikštant buvau senos moteriškės piršto pagrūmota už skarelės slinkimą nuo plaukų :)
Kadangi karštis vidurdienį nepakeliamas, o ir pietų metas nusprendžiame susirasti vietą poilsiui. Nusiperkame maisto ir atvykstame prie Dowlat-Abad sodo (UNESCO pripažinto pasaulio paveldu), vieno iš daugelio tokių sodų Irane. Kaip ir visi vietiniai siestos metu, susirandame medžių pavėsį ir pasidarome pikniką. Orui (galbūt) šiek tiek atvėsus einame apžiūreti sodą.
Taip pat aplankome buvusių didikų namus su gražiu vidiniu kiemu ir veidrodžių kambariu. Užsukame į nedidelę miesto mečetę.
Vakare stabtelime miesto centrinėje aikštėje. Apšviesta didžioji penktadienio mečetė, spalvoti fontanai, vaikų klegesys... Atmosfera tikrai ipatinga.
Užeiname į piceriją, tačiau tik dar kartą įsitikiname, kad valgyti labiausiai turistų lankomose vietose nereikėtų. Picos tikrai nekokios, o ir kainos žinoma nemažos. Na, bent jau padarome keletą kadrų picerijos stogo terasoje:)
Apie vidurnaktį, jau visiškai išvargę skambiname giminaičiams ir prašomės į svečius. Jeigu tiksliau, tai prašytis net nereikia. Vos išgirdę apie mūsų viešnagę jų mieste, šie primigtynai reikalauja apsistoti jų namuose. Ir nenustebkite, kad skambinome šitaip vėlai. Irane tokiu laiku dar niekas nemiega, o jeigu ir miegotų, velyvo apsilankymo niekas nesureikšmintų... Na nebent tik aš....:D
Sekančią dieną jau planuojame judėti link Teherano, tačiau prieš paliekant Jazdą dar privalome aplankyti vieną iš svarbiausių šventyklų, kurioje laikoma šventoji ugnis. Ši ugnis neužgesdama rusena jau 700 metų, ji kasdien pakurstoma šventyklos darbuotojų. Tai senosios Persų religijos palikimas ir yra be galo gerbiama iki šių dienų.
Sekančią dieną jau planuojame judėti link Teherano, tačiau prieš paliekant Jazdą dar privalome aplankyti vieną iš svarbiausių šventyklų, kurioje laikoma šventoji ugnis. Ši ugnis neužgesdama rusena jau 700 metų, ji kasdien pakurstoma šventyklos darbuotojų. Tai senosios Persų religijos palikimas ir yra be galo gerbiama iki šių dienų.